Aleksander Radczenko prywatnie o Litwie, Wilnie, Wileńszczy¼nie, Polakach na Litwie i stosunkach polsko-litewskich
stat4u
Blog > Komentarze do wpisu

Frustracija arba lituanizacija - vieninteliai Lietuvos lenko pasirinkimai? (LT+)

Ne kart± teko ra¹yti, jog mano manymu Lietuvoje tautinės ma¾umos nėra diskriminuojamos. Bent jau nėra Lietuvoje institucionalizuotos valstybės politikos nukreiptos į tautinių ma¾umų asimiliacij±. Bet tuo pačiu nėra pas mus ir valstybės politikos, kuri būtų skirta tautinių ma¾umų tapatybės ir kalbos i¹saugojimui, kultūros puoselėjimui. Todėl visi institucijų veiksmai ¹ioje srityje yra padriki, chaoti¹ki, nesukoordinuoti, o jų krypčiai did¾iausia įtaka turi asmeniniai vieno arba kito politiko ar valdininko po¾iūris. Todėl galima rasti ir teigiamų pavyzd¾ių (tautinių ma¾umų kultūrinių bei ¾iniasklaidos projektų rėmimas, didesnis tautinių ma¾umų mokyklų finansavimas), ir neigiamų (nevykusi 2011 m. ¹vietimo reforma ar "buldozerinis" 2015 m. tautinių ma¾umų mokyklų tinklo Vilniuje optimizavimas). ©i± problem± galima būtų nesunkiai i¹sprźsti sukuriant valstybės politikos tautinių ma¾umų srityje strategij± ir nuosekliai j± įgyvendinant. Bėda tame, kad nelabai tikiu, kad mūsų elitas intelektualiai pajėgus j± sukurti, nes tokios politikos sukūrimas prie¹tarauja esminėms ir lietuvių visuomenės, ir tautinių ma¾umų bendruomenių mentaliteto bruo¾ams. Ir vieniems, ir kitiems trūksta jautrumo ir supratingumo, o supratingumo trukūmas leid¾ia vieniems kaltinti kitus diskriminavimu arba nelojalumu, nors i¹ esmės problemos esmė slypi mūsų pasaulių u¾darume.

Lietuvos visuomenė vis dar yra labai hierarchinė ir reikia labai daug pastangų siekiant i¹trukti i¹
tankiai tautinių ma¾umų apgyvendintų rajonų, miestelių bei priemiesčių. I¹trukti ir kartu neprarasti savo tautinės tapatybės. Jaunieji lenkai i¹ ©alčininkų, Nemenčinės, Naujosios Vilnios da¾niausiai netiki, kad turi ¹ansų tapti Lietuvos elito dalimi. Todėl vieni i¹ jų renkasi lituanizacij±. Ne tik asmenvard¾ių. Kadaise turėjau savo rankose jauno ¾mogaus i¹ ©alčininkų, baigusio lenkakalbź gimnazij±, gyvenimo apra¹ym±, kuriame eilutėje „gimtoji kalba“ buvo įra¹yta... „lietuvių“. CV buvo para¹ytas lietuvi¹kai, bet deja su daugybe klaidų. Kiti renkasi frustracij±, o frustracija gimdo nor± beprasmi¹kai mai¹tauti. „Tavo mėgstamiausias didvyris?“ „Putinas.“

 

Esame „pas save"

Gatvėje ar Internete jie neretai girdi, kad nėra lietuviai, kad turi ne¹dintis „pas save". Bet k± rei¹kia — abstrahuojant, kad ¹i konstrukcija lietuvių kalbos po¾iūriu yra netaisiklinga — „pas save“? Lietuvos lenkui Lenkija tai ¹alis i¹ pasakų, filmų, knygų, vadovėlių, galbūt i¹ senelių pasakojimų. Lietuvoje jis yra „pas save". Jo ¹aknys - Lietuvoje. Lietuvos rusų atveju tai nėra taip akivaizdu, nes jeigu ne jų tėvai, tai seneliai į Lietuv± atkeliavo i¹ i¹ Rusijos. Bet daugumai jaunų Lietuvos rusų Rusija tai irgi tik mitas, vaizdelis i¹ televizoriaus. Geriausiu atveju Rusijoje jie buvo vien± kart± gyvenime, ai¹kiai jausdami, jog yra laikomi ne rusais, o lietuviais. O Lietuvoje jie da¾nai traktuojami kaip (ne)būtinas blogis.

They'll must be Russians..." – ¹altojo karo metais u¾tekdavo oponent± pavadinti rusų ir diskusija buvo baigta, jokie jo argumentai nebuvo svarbūs. Bet ar ¹i schema neveikia ir pas mus? Todėl nesu labai nustebźs, jog rusai Lietuvoje... bijo oficialiai deklaruoti savo tautybź. Pvz., 2011 m. visuotinio sura¹ymo duomenimis (t.y. remiantis anoniminėmis asmenų deklaracijomis) 14 proc. Vilniaus gyventojų sudaro rusai, o Gyventojų registro duomenimis (t.y. pagal oficialius įra¹us apie tautybź pasuose ir gimimo liudijimuose) — vos 6 proc. Tarp lietuvių ir lenkų tokių skirtumų nesimato.

 

(Ne)pozityvūs pavyzd¾iai

Lietuvos elito atstovai be abejo nepasakys Lietuvos lenkui ar rusui: ne¹dinkis „pas save". Bet prakti¹kai elgiasi pana¹iai, u¾sidaro savo hermeti¹kame lietuvių pasaulyje. Lietuvos televizijose, lietuviakalbėje ¾iniasklaidoje net diskutuojant apie santykius su Lenkija ar tautinių ma¾umų problemas labai da¾nai apsieinama be tautinių ma¾umų atstovų. Prisiminkite amerikiečių, britų, prancūzų, skandinavų serialus arba filmus. Ma¾umų kalbos juose skamba labai da¾nai (pvz., ispanų kalba JAV filmuose, valų kalba britų serialuose ir pan.), kiekviename yra bent vienas pozityvus herojus, priklausantis kokiai nors ma¾umai: juodaodis, ¹kotas, meksikietis, turkas, indas, musulmonas, homoseksualas...

Galbūt ka¾kas tai pavadins perdėtu politiniu korekti¹kumu, bet tai veikia. Tai pratina bendrapiliečius prie tautinės, kultūrinės, religinės ¹alies įvairovės, padaro visuomenė toleranti¹kesne ir atviresne. O dabar prisiminkite bent vien± Lietuvos serial± ar film±, kuriame būtų herojus-lenkas? O pozityvus herojus-lenkas? Deja jeigu koks ma¾umų atstovas ir pasirodo mūsų filmuose, tai kaip karikatūra. Prie¹ 50 metų taip buvo vaizduojami juodaod¾iai Holivudo filmuose...

Taip yra Lietuvoje ir pozityvių pavyzd¾ių. Antoni Mikulski, And¾ej Macejevski, Zbigniev Gulbinovič, Česlav Okinčic, Jaroslav Neverovič padarė stulbinančias karjeras neatsisakydami savo tautinės tapatybės. Į  Lietuvos pramogų pasaulio Olimp± įkopė Biplan, Black Biceps, Kata¾ina Zvonkuvienė, Evelina Sa¹enko, Tomas Sinicki. Mes turime puikių nelietuvių kilmės aktorių... Bet tokių pavyzd¾ių vis dar yra per ma¾ai. Ir ¹ie pavyzd¾iai tai labiau laimingų aplinkybių bei did¾iulio asmeninio įdirbio, o ne socialinių liftų veikimo, pasekmė.

Kai juodaodis vaikas Čikagos priemiestyje ¾iūri į Barako Obamos nuotrauk±, jis tikriausiai galvoja: „Yes, I can! A¹ irgi galiu tapti prezidentu”. Lietuvoje to nėra. Nesakau, kad 2019 m. Lietuvos prezidentu turi tapti lenkas, bet politiniame elite etninės įvairovės akivaizd¾iai trūksta. ©alyje gyvena 14 proc. asmenų, priklausančių tautinėms ma¾umoms, o per pastaruosius Seimo rinkimus į parlament± pateko tik vienas lenkas, nepriklausantis LLRA-K©S rinkiminiam s±ra¹ui. Ir tai tik todėl, kad „valstiečių“ rinkiminiai rezultatai vir¹ijo visas, net pačias fantasti¹k±sias prognozes.

 

Kaip i¹trukti i¹ u¾daro nepasitikėjimo rato?

Atsakydamos į lietuvių u¾darum±, tautinės ma¾umos irgi u¾sidaro savo getuose. Turime savo partij±, savo mokyklas, vaikų dar¾elius, laikra¹čius, ansamblius – nieko daugiau mums nereikia. Galime puikiai gyventi be lietuvių ar nemokėdami lietuvių kalbos. Ir ¹iaip aplink vien prie¹ai, todėl mums reikia autoritarinio vado, gel¾betoninės vienybės, dar daugiau barikadų, protestų, piketų...

U¾daras ratas: kuo daugiau protestų kelia ma¾umos – tuo didesnis daugumos nepasitikėjimas ma¾umomis. Kuo didesnis nepasitikėjimas – tuo didesnė pagunda primesti ma¾umoms sprendimus be konsultacijų su jomis. Kuo didesnis daugumos spaudimas – tuo daugiau ma¾umų protestų. Tikriausiai galima atlikti objektyvų tyrim± ir i¹siai¹kinti, kas pradėjo pirmas, kas labiau kaltas, kas atsakingas, bet ir be tokio tyrimo gi ¾inome, jog toks savanori¹kas u¾sidarymas paraleliniuose pasauliuose – tai kelias į nekur.

Lietuva tai mūsų visų namai ir esu įsitikinźs, jog galime čia gyventi visi draugi¹kai ir laimingai, bet tam reikia pastangų. Tautinių ma¾umų pastangų tapti integralia ir lojalia Lietuvos visuomenės dalimi, i¹eiti i¹ apkasų, getų, bet ir lietuvių pastangų rasti tautinėms ma¾umoms vietos Lietuvos visuomenėje, nereikalaujant i¹ jų visi¹kai asimiliuotis.

Polsk± wersjź tego tekstu moæna znaleæę TUTAJ

czwartek, 25 stycznia 2018, vile

Polecane wpisy