Menu

Inna Wileńszczyzna jest możliwa

Aleksander Radczenko prywatnie o Litwie, Wilnie, Wileńszczyźnie, Polakach na Litwie i stosunkach polsko-litewskich

Frustracija arba lituanizacija - vieninteliai Lietuvos lenko pasirinkimai? (LT+)

vile
Ne kartą teko rašyti, jog mano manymu Lietuvoje tautinės mažumos nėra diskriminuojamos. Bent jau nėra Lietuvoje institucionalizuotos valstybės politikos nukreiptos į tautinių mažumų asimiliaciją. Bet tuo pačiu nėra pas mus ir valstybės politikos, kuri būtų skirta tautinių mažumų tapatybės ir kalbos išsaugojimui, kultūros puoselėjimui. Todėl visi institucijų veiksmai šioje srityje yra padriki, chaotiški, nesukoordinuoti, o jų krypčiai didžiausia įtaka turi asmeniniai vieno arba kito politiko ar valdininko požiūris. Todėl galima rasti ir teigiamų pavyzdžių (tautinių mažumų kultūrinių bei žiniasklaidos projektų rėmimas, didesnis tautinių mažumų mokyklų finansavimas), ir neigiamų (nevykusi 2011 m. švietimo reforma ar "buldozerinis" 2015 m. tautinių mažumų mokyklų tinklo Vilniuje optimizavimas). Šią problemą galima būtų nesunkiai išspręsti sukuriant valstybės politikos tautinių mažumų srityje strategiją ir nuosekliai ją įgyvendinant. Bėda tame, kad nelabai tikiu, kad mūsų elitas intelektualiai pajėgus ją sukurti, nes tokios politikos sukūrimas prieštarauja esminėms ir lietuvių visuomenės, ir tautinių mažumų bendruomenių mentaliteto bruožams. Ir vieniems, ir kitiems trūksta jautrumo ir supratingumo, o supratingumo trukūmas leidžia vieniems kaltinti kitus diskriminavimu arba nelojalumu, nors iš esmės problemos esmė slypi mūsų pasaulių uždarume.

Lietuvos visuomenė vis dar yra labai hierarchinė ir reikia labai daug pastangų siekiant ištrukti iš
tankiai tautinių mažumų apgyvendintų rajonų, miestelių bei priemiesčių. Ištrukti ir kartu neprarasti savo tautinės tapatybės. Jaunieji lenkai iš Šalčininkų, Nemenčinės, Naujosios Vilnios dažniausiai netiki, kad turi šansų tapti Lietuvos elito dalimi. Todėl vieni iš jų renkasi lituanizaciją. Ne tik asmenvardžių. Kadaise turėjau savo rankose jauno žmogaus iš Šalčininkų, baigusio lenkakalbę gimnaziją, gyvenimo aprašymą, kuriame eilutėje „gimtoji kalba“ buvo įrašyta... „lietuvių“. CV buvo parašytas lietuviškai, bet deja su daugybe klaidų. Kiti renkasi frustraciją, o frustracija gimdo norą beprasmiškai maištauti. „Tavo mėgstamiausias didvyris?“ „Putinas.“

 

Esame „pas save"

Gatvėje ar Internete jie neretai girdi, kad nėra lietuviai, kad turi nešdintis „pas save". Bet ką reiškia — abstrahuojant, kad ši konstrukcija lietuvių kalbos požiūriu yra netaisiklinga — „pas save“? Lietuvos lenkui Lenkija tai šalis iš pasakų, filmų, knygų, vadovėlių, galbūt iš senelių pasakojimų. Lietuvoje jis yra „pas save". Jo šaknys - Lietuvoje. Lietuvos rusų atveju tai nėra taip akivaizdu, nes jeigu ne jų tėvai, tai seneliai į Lietuvą atkeliavo iš iš Rusijos. Bet daugumai jaunų Lietuvos rusų Rusija tai irgi tik mitas, vaizdelis iš televizoriaus. Geriausiu atveju Rusijoje jie buvo vieną kartą gyvenime, aiškiai jausdami, jog yra laikomi ne rusais, o lietuviais. O Lietuvoje jie dažnai traktuojami kaip (ne)būtinas blogis.

They'll must be Russians..." – šaltojo karo metais užtekdavo oponentą pavadinti rusų ir diskusija buvo baigta, jokie jo argumentai nebuvo svarbūs. Bet ar ši schema neveikia ir pas mus? Todėl nesu labai nustebęs, jog rusai Lietuvoje... bijo oficialiai deklaruoti savo tautybę. Pvz., 2011 m. visuotinio surašymo duomenimis (t.y. remiantis anoniminėmis asmenų deklaracijomis) 14 proc. Vilniaus gyventojų sudaro rusai, o Gyventojų registro duomenimis (t.y. pagal oficialius įrašus apie tautybę pasuose ir gimimo liudijimuose) — vos 6 proc. Tarp lietuvių ir lenkų tokių skirtumų nesimato.

 

(Ne)pozityvūs pavyzdžiai

Lietuvos elito atstovai be abejo nepasakys Lietuvos lenkui ar rusui: nešdinkis „pas save". Bet praktiškai elgiasi panašiai, užsidaro savo hermetiškame lietuvių pasaulyje. Lietuvos televizijose, lietuviakalbėje žiniasklaidoje net diskutuojant apie santykius su Lenkija ar tautinių mažumų problemas labai dažnai apsieinama be tautinių mažumų atstovų. Prisiminkite amerikiečių, britų, prancūzų, skandinavų serialus arba filmus. Mažumų kalbos juose skamba labai dažnai (pvz., ispanų kalba JAV filmuose, valų kalba britų serialuose ir pan.), kiekviename yra bent vienas pozityvus herojus, priklausantis kokiai nors mažumai: juodaodis, škotas, meksikietis, turkas, indas, musulmonas, homoseksualas...

Galbūt kažkas tai pavadins perdėtu politiniu korektiškumu, bet tai veikia. Tai pratina bendrapiliečius prie tautinės, kultūrinės, religinės šalies įvairovės, padaro visuomenė tolerantiškesne ir atviresne. O dabar prisiminkite bent vieną Lietuvos serialą ar filmą, kuriame būtų herojus-lenkas? O pozityvus herojus-lenkas? Deja jeigu koks mažumų atstovas ir pasirodo mūsų filmuose, tai kaip karikatūra. Prieš 50 metų taip buvo vaizduojami juodaodžiai Holivudo filmuose...

Taip yra Lietuvoje ir pozityvių pavyzdžių. Antoni Mikulski, Andžej Macejevski, Zbigniev Gulbinovič, Česlav Okinčic, Jaroslav Neverovič padarė stulbinančias karjeras neatsisakydami savo tautinės tapatybės. Į  Lietuvos pramogų pasaulio Olimpą įkopė Biplan, Black Biceps, Katažina Zvonkuvienė, Evelina Sašenko, Tomas Sinicki. Mes turime puikių nelietuvių kilmės aktorių... Bet tokių pavyzdžių vis dar yra per mažai. Ir šie pavyzdžiai tai labiau laimingų aplinkybių bei didžiulio asmeninio įdirbio, o ne socialinių liftų veikimo, pasekmė.

Kai juodaodis vaikas Čikagos priemiestyje žiūri į Barako Obamos nuotrauką, jis tikriausiai galvoja: „Yes, I can! Aš irgi galiu tapti prezidentu”. Lietuvoje to nėra. Nesakau, kad 2019 m. Lietuvos prezidentu turi tapti lenkas, bet politiniame elite etninės įvairovės akivaizdžiai trūksta. Šalyje gyvena 14 proc. asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, o per pastaruosius Seimo rinkimus į parlamentą pateko tik vienas lenkas, nepriklausantis LLRA-KŠS rinkiminiam sąrašui. Ir tai tik todėl, kad „valstiečių“ rinkiminiai rezultatai viršijo visas, net pačias fantastiškąsias prognozes.

 

Kaip ištrukti iš uždaro nepasitikėjimo rato?

Atsakydamos į lietuvių uždarumą, tautinės mažumos irgi užsidaro savo getuose. Turime savo partiją, savo mokyklas, vaikų darželius, laikraščius, ansamblius – nieko daugiau mums nereikia. Galime puikiai gyventi be lietuvių ar nemokėdami lietuvių kalbos. Ir šiaip aplink vien priešai, todėl mums reikia autoritarinio vado, gelžbetoninės vienybės, dar daugiau barikadų, protestų, piketų...

Uždaras ratas: kuo daugiau protestų kelia mažumos – tuo didesnis daugumos nepasitikėjimas mažumomis. Kuo didesnis nepasitikėjimas – tuo didesnė pagunda primesti mažumoms sprendimus be konsultacijų su jomis. Kuo didesnis daugumos spaudimas – tuo daugiau mažumų protestų. Tikriausiai galima atlikti objektyvų tyrimą ir išsiaiškinti, kas pradėjo pirmas, kas labiau kaltas, kas atsakingas, bet ir be tokio tyrimo gi žinome, jog toks savanoriškas užsidarymas paraleliniuose pasauliuose – tai kelias į nekur.

Lietuva tai mūsų visų namai ir esu įsitikinęs, jog galime čia gyventi visi draugiškai ir laimingai, bet tam reikia pastangų. Tautinių mažumų pastangų tapti integralia ir lojalia Lietuvos visuomenės dalimi, išeiti iš apkasų, getų, bet ir lietuvių pastangų rasti tautinėms mažumoms vietos Lietuvos visuomenėje, nereikalaujant iš jų visiškai asimiliuotis.

Polską wersję tego tekstu można znależć TUTAJ

© Inna Wileńszczyzna jest możliwa
Blox.pl najciekawsze blogi w sieci